Valstybės paaukojimas Švenčiausiajai Mergelei 1656 metais

Iš Vaišnoros J. „Marijos garbinimas Lietuvoje. Pirmoji dalis“. Visą tekstą žr. http://www.prodeoetpatria.lt/index.php/lkma/225-marijos-garbinimas-lietuvoje-j-vaisnora?start=1

Ypatingos Marijos globos patyrė ir Lietuva su Lenkija. Ir čia Marija buvo „Klaidų Nugalėtoja“ — padėjo šioms tautoms atsispirti prieš protestantizmą, kuris iš pašonėje esančios Vokietijos ir Prūsų visa jėga skverbėsi į Lietuvos-Lenkijos valstybę. O Lietuvoje Marijos apsireiškimas Šiluvoje buvo dar ir regimas dangaus pagalbos ženklas sunkiose katalikams dienose. Greitas katalikų atsigavimas padarė tai, kad per pirmuosius krikšto šimtmečius Lietuva, vis dar neišsivadavusi iš pagonystės liekanų, netrukus virto „Šventąja Lietuva“ — Marijos Žeme. Prie to prisidėjo ir 1656 m. Lietuvos-Lenkijos valstybės paaukojimas Marijai.

Tada Lietuvą buvo užgriuvusi baisi nelaimė. Iš vienos pusės rusai, iš kitos švedai nusiaubė Lietuvos kraštą.

Tokiose tad krašto nelaimėse gimė mintis paaukoti Lietuvos-Lenkijos valstybę Švč. Marijai ir, pasivedus jos globai, melsti pagalbos nelaimėje.

Gavus Romos pritarimą ir aprobatą, karalius, nieko nelaukdamas 1656.IV.1 Lvove dvasininkų ir senatorių akivaizdoje, dalyvaujant didžiausioms žmonių minioms, pagal nustatytą tvarką, atsiklaupęs prieš altorių, sukalbėjo šį Lietuvos-Lenkijos Marijai paaukojimo aktą:

„Didžioji Dievo-Žmogaus Motina ir Švenčiausioji Mergele Marija, aš, Jonas Kazimieras, tavo Sūnaus, karalių Karaliaus, o drauge ir tavo gailestingumu, karalius, suklupęs prie tavo švenčiausių kojų, šiandien tave renkuosi savo Globėja ir mano valdomųjų žemių Karaliene, tavo ypatingai globai ir apsaugai pavesdamas save ir mano valdomas žemes : Lenkijos karalystę ir Lietuvos, Prūsijos, Rusijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Livonijos, Černigovo kunigaikštijas drauge su kariuomene ir abiejų tautų žmonėmis, maldaudamas šiais nelaimingais ir mano valstybei sunkiais laikais tavo pagalbos ir gailestingumo prieš Romos Bažnyčios priešus. Prisimindamas tavo gerumą, kuris žadina mane drauge su visa tauta dar labiau trokšti tau tarnauti, pažadu tau ir tavo Sūnui Viešpačiui Jėzui Kristui, savo, mano diduomenės ir mano tautų vardu, tavo garbę ir kultą visoje valstybėje, visomis jėgomis dar labiau propaguoti. Be to, pasižadu ir pažadu, kad, kai tik tavo galinga pagalba ir tavo Sūnaus gailestingumu bus nugalėti priešai, ypačiai švedai, išrūpinti iš Šv. Sosto leidimą kasmet iškilmingai švęsti tą dieną per visus amžius, kaip padėkos ženklą tau ir tavo Sūnui, Aš su mano valstybės vyskupais stengsiuosi daryti visa, kad tai, ką čia pažadu, visa tauta įvykdytų. O kadangi su didele širdgėla aiškiai matau, jog už mano karalystės vargšų dejavimus ir valstiečių priespaudą tavo Sūnus, teisingasis Teisėjas, per septynerius metus mums siunčia maro, karų ir kitų nelaimių rykštes, pareiškiu ir iškilmingai žadėte pasižadu su visais luomais, kad, grįžus taikai, bus imtasi visokių priemonių toms nelaimėms pašalinti ir bus pasirūpinta, kad manosios karalystės žmonės būtų laisvi nuo neteisingų sunkenybių ir suspaudimų. Padaryk, o gailestingiausioji Viešpate ir Valdove, tai, kad visa, ką man ir mano didikams bei luomams esi įkvėpusi, tavo Sūnaus malone būtų įgyvendinta. Amen.“

Popiežius Aleksandras VII 1656.V.13 parašė tuo reikalu karaliui brevę ir pagyrė jo žygį ir padarytą pasiaukojimą, linkėdamas, kad Marijos globa visuomet lydėtų gerus karaliaus darbus ir sumanymus, bet ypačiai padėtų nugalėti priešus.

Šis didelės svarbos aktas buvo stiprus ginklas prieš kitatikius ir katalikų persekiotojus. Švedams ėmė nesisekti. Pasipiktinęs plėšimais ir žudymais, dabar pasitikėdamas Marijos globa, sukilo visas kraštas, ypačiai Lenkija.

Taip buvo įveiktos didžiosios nelaimės, bet po 1656 m. pasiaukojimo turėjo praeiti dar 11 metų, kol galutinai baigėsi visos nelaimės ir grįžo taika bei ramybė. Marija padėjo laimėti sunkią kovą

Anų sunkių laikų paminklas yra jėzuito Prano Šrubauskio (1616-1680) išleistame pirmajame lietuviškame giesmyne „Balsas Širdies“ įdėta „Giesmė čėsų praėjusių Lietuvoje“, kurioje pirmiausia kreipiamasi į Mariją :

           Būk pasveikinta, švenčiausia Marija,

               Dangaus ir žemes skaisčiausia lelija.

               Tavęs šaukiame, tavęsp dūksaujame

               Tavo malonės mes griešni laukiame.

           Nes Tu Motina esi Sūnaus Dievo,

               Duktė gražiausia amžinojo Tėvo.

               Užtark, Pana, šventoms maldoms Tavo,

               Mus neapleiski, glausk po sparnu savo.