Šv. Liudviko de Montfort mintys

 

Marija yra sukurta vien tik Dievui, ir ji ne tik nepririša sielos prie savęs, bet priešingai: juo labiau siela susijungia su Marija, juo tobuliau ji pastūmėja sielą į Dievą ir sujungia su juo.

 

Eiti pas Jėzų Kristų per Mariją, tai tikras jo pagarbinimas, nes tuo parodome, kad, dėl savo nuodėmių, mes nesame verti vieni patys tiesiog artintis prie begalinio jo šventumo ir kad mums reikia Marijos, Švenčiausios jo Motinos užtarimo ir TARPININKAVIMO, einant pas jį, mūsų TARPININKĄ. Tai reiškia artintis prie jo kaip prie mūsų Tarpininko ir Brolio ir kartu nusižeminti prieš jį kaip prieš mūsų Dievą ir Teisėją: žodžiu, tai nusižeminimo praktikavimas, kurs visuomet žavi Dievo širdį.

 

[Tikrasis pamaldumas Šventajai Mergelei] yra švelnus, t. y. kupinas tokio pasitikėjimo Šventąja Mergele, kokį jaučia vaikas savo gerajai motinai. Jo veikiama siela bėga pas ją dėl visų kūno ir dvasios poreikių, labai paprastai, patikliai ir švelniai nusiteikusi; ji šaukiasi savo gerosios Motinos pagalbos bet kada, bet kur ir dėl bet ko: suabejojusi – kad būtų apšviesta; paklydusi – kad rastų tiesų kelią; gundoma – kad gautų paramos; nusilpusi – kad būtų sustiprinta; nupuolusi – kad galėtų pakilti; nusiminusi – kad būtų padrąsinta; patekusi į skrupulus – kad išsivaduotų; gyvenimo kančiose, darbuose ir kryžkelėse – kad susilauktų paguodos. Galiausiai pas Mariją paprastai ieškoma prieglobsčio visuose kūno ir dvasios skausmuose, nesibaiminant įkyrėti šiai gerajai Motinai ar nepatikti Jėzui Kristui.