Šv. Liudviko de Montfort mintys

 

Marija yra sukurta vien tik Dievui, ir ji ne tik nepririša sielos prie savęs, bet priešingai: juo labiau siela susijungia su Marija, juo tobuliau ji pastūmėja sielą į Dievą ir sujungia su juo.

 

Eiti pas Jėzų Kristų per Mariją, tai tikras jo pagarbinimas, nes tuo parodome, kad, dėl savo nuodėmių, mes nesame verti vieni patys tiesiog artintis prie begalinio jo šventumo ir kad mums reikia Marijos, Švenčiausios jo Motinos užtarimo ir TARPININKAVIMO, einant pas jį, mūsų TARPININKĄ. Tai reiškia artintis prie jo kaip prie mūsų Tarpininko ir Brolio ir kartu nusižeminti prieš jį kaip prieš mūsų Dievą ir Teisėją: žodžiu, tai nusižeminimo praktikavimas, kurs visuomet žavi Dievo širdį.

 

Pirma, tikrasis pamaldumas Šventajai Mergelei yra vidinis, t. y. kylantis iš proto ir širdies, gimstantis iš pagarbos Šventajai Mergelei, iš gilaus supratimo apie jos didingumą, iš jai teikiamos meilės.

Antra, jis yra švelnus, t. y. kupinas tokio pasitikėjimo Šventąja Mergele, kokį jaučia vaikas savo gerajai motinai. Jo veikiama siela bėga pas ją dėl visų kūno ir dvasios poreikių, labai paprastai, patikliai ir švelniai nusiteikusi; ji šaukiasi savo gerosios Motinos pagalbos bet kada, bet kur ir dėl bet ko: suabejojusi – kad būtų apšviesta; paklydusi – kad rastų tiesų kelią; gundoma – kad gautų paramos; nusilpusi – kad būtų sustiprinta; nupuolusi – kad galėtų pakilti; nusiminusi – kad būtų padrąsinta; patekusi į skrupulus – kad išsivaduotų; gyvenimo kančiose, darbuose ir kryžkelėse – kad susilauktų paguodos. Galiausiai pas Mariją paprastai ieškoma prieglobsčio visuose kūno ir dvasios skausmuose, nesibaiminant įkyrėti šiai gerajai Motinai ar nepatikti Jėzui Kristui.

Trečia, tikrasis pamaldumas Šventajai Mergelei yra šventas, tai yra skatinantis sielą vengti nuodėmės ir sekti Švenčiausiosios Mergelės dorybėmis, ypač jos giliu nusižeminimu, gyvu tikėjimu, aklu klusnumu, nepaliaujama malda, visuotiniu marinimusi [ši dorybė į rusų kalbą išversta „отрешении от всего тщетного“, tai yra „bet kokios tuštybės atsisakymu“], dievišku skaistumu, karšta artimo meile, didvyriška kantrybe, angelišku švelnumu ir dieviška išmintimi. Tai dešimt pagrindinių Švenčiausiosios Mergelės dorybių.

Ketvirta, tikrasis pamaldumas Švenčiausiajai Mergelei yra pastovus; jis sutvirtina sielą gėryje ir skatina lengvai neatsisakyti pamaldumo praktikos; jis padrąsina priešintis pasaulio papročiams ir taisyklėms, kūno nuovargiui ir aistroms, velnio gundymams, todėl tikrai pamaldus Šventajai Mergelei žmogus jokiu būdu nėra permainingas, liūdnas, skrupulingas ar baikštus. Tai nereiškia, kad jis neparpuola ar kad jo pamaldumo jausmas kartais nesusvyruoja; tačiau parpuolęs jis keliasi, ištiesęs ranką savo gerajai Motinai; praradęs skonėjimąsi pamaldumo jausmu, jis nepradeda sielvartauti, nes teisus ir ištikimas Marijos maldininkas gyvena Jėzaus ir Marijos tikėjimu (Žyd 10, 38), o ne kūno jausmais.

Pagaliau, penkta, tikrasis pamaldumas Šventajai Mergelei yra nesavanaudiškas, t. y. įkvepiantis ieškoti ne savęs, o vien Dievo jo šventojoje Motinoje. Tikrajam Marijos maldininkui ši aukščiausioji Karalienė reikalinga ne dėl pelno bei naudos, nei dėl laikinųjų, nei dėl amžinųjų, nei dėl kūno, nei dėl dvasios gėrybių, bet tik dėl to, kad verta tarnauti jai ir vien Dievui joje; jis myli Mariją anaiptol ne dėl to, kad ji daro jam gera ar kad to iš jos tikisi, bet todėl, kad ji verta meilės. Todėl jis myli ją ir tarnauja jai taip pat ištikimai nepasitenkinimo ir sausros laikotarpiais, kaip ir švelnaus bei karšto jausmo akimirkomis; jis myli ją tiek Kalvarijoje, tiek Kanos vestuvėse. O, koks mielas Dievo ir jo šventosios Motinos akims šis Švenčiausiosios Mergelės maldininkas, neieškantis sau nieko jos tarnyboje!