Ksavero visai neguosdama, pasiėmė už rankovės ir įsivedė į alkierių. Ten kabėjo didelis gražus Sopulingosios Dievo Motinos paveikslas. Prie krūtinės prispaudusi laikė erškiečių vainiką, akyse virpėjo dar nenukritusios ašaros. Ji buvo skausmo sustinginta, nors čia pat nesimatė, kokio. Aukštyn pakeltos akys reiškė ją matant, kas buvo ir kas bus.

Motina paklupdė Ksaverą ir tarė suvargusiu balsu:

- Sopulingoji Dievo Motinėle! Tu per tris dešimtis trejus metus regėjai būsimąją savo Sūnaus mirtį ir Jo kančias už visus mus. Visiems mums Tu skyrei vietos Saldžiausioje Jo Širdyje. Priskirk, priglausk ir šį mano vargšelį; jis turi motiną ir nebeturi jos – tai atstok mane, gink jį nuo žmonių nelabybės. Pastiprink svyruojantį, grąžink į tiesųjį kelią, jei kryptelėtų! Išlaikyk man tokį, kokį Tau, štai, pavedu…

Ksaveras klūpodamas nustebęs žiūrėjo pakarčiui tai į Dievo Motinos ašarotas akis, tai į savo motinos ašarotas akis. Abiejų buvo tokios pat, abiejų sielų nelengvino ašaros, čiurkšlėmis nutekėdamos. Ne, jos tvirtai stovėjo už blakstienos, troškino galugerklėje, spaudė širdį. Ksaverui matės abi tos “Motinos” susiprantančios ir dėl jo darančios glaudžią sąjungą; jis beatsirandąs jų dviejų nelaisvis: bėga nuo vienos, užtinka antrą, ir jam drąsu gyventi. Kaip kitkart mažiukas, pirmus žingsnius žengdamas... atsirasdavo kitose rankose...

Ksaverui buvo aišku viena, kam motina jį paveda Dangaus Karalienei; būtent, ji savotiškai įsako jam būti ir sugrįžti – kataliku ir žemaičiu.